Alchemijos simboliai

Iš Mythos.
Vaizdas:Rosarium philosophorum.jpg
Alchemijos simboliai: androginas, pelikanas, liūtas, gyvatės, auksinis Saulės medis. „Rosarium philosophorum“, Frankfurtas, 1550 m.

Alchemija – ne vien tik „apgaulingas aukso darymo menas“, bet veikiau nebažnytinis mokymas apie sielos taurinimą, kurio pagrindą dėl neortodoksalios pasaulio sampratos sudaro laboratorija (tuo tarp kiti šios idealogijos atstovai viliasi sintezuoti tauriuosius metalus). Ta proga Karlas Gustavas Jungas, kreipdamas dėmesį tik į mokslo istorijos aspektą ir suvokdamas alchemiją tik kaip „klystančią pra-chemiją“, vos ne vos galėjo išskirti dėmesio vertą idealoginę jos dalį.

Pirmiausia čia turima galvoje pagalba išplečiant dvasinę šviesos karalystę, kai sistemingai atsiribojama nuo žemiško, sunkaus ir tamsaus juslinio materijos pasaulio, maždaug vėlyvosios antikos gnosio prasme per įvairių sektų įvairiopas apraiškas. Simboliniai alegoriniai vaizdiniai, iškylantys vėlyvųjų viduramžių rankraščiuose ir Renesanso bei baroko knygų vario raižinių painioje įvairovėje, nesiekia informuoti apie išorinę duotybę, bet mokymo pagrindus gerai išmanančiam žinovui jie turi tapti meditacijos priemone. Iš pirminės materijos (materia prima) per daugybę išgryninimo pakopų turi būti sukurtas grynasis išminties akmuo (lapis philosophorum), kurį turint be kita ko, iš netauriųjų metalų bus galima gauti auksą ir sidabrą (saulės ir mėnulio metalus) ir pasigaminti universalią gydymo priemonę.

Daugelis simbolių šią idealogiją sieja su rozenkreicerių bei masonų vaizdiniais. Iš svarbiausių alchemijos simbolinių vaizdinių motyvų verta paminėti šiuos: androginas, auksas, balandis, drakonas, erelis, feniksas, heksagrama, kaducėjus, koralai, kvintesencija, liūtas, Mėnulis, pelikanas, pentagrama, povas, rupūžė, Saturnas, Saulė, sidabras, Sulphur ir Mercurius, švinas, vienaragis ir kt.[1]

Šaltiniai[keisti]

  1. Hans Biedermann. Naujasis simbolių žodynas. Mintis. Vilnius, 2002 m. 22–24 psl.