Iš Simboliai.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Anapusinis pasaulis – bendras gyvenimo po mirties simbolinis vaizdas, išsamiau nenusakant jo prigimties (skaistykla, pragaras, dangus, palaimintųjų salos ir kt.). Šis vardas reiškia „kitą“ paskutinės upės, kurią šiaurės germanai vadino Gjoliu (Gjöll), graikai – Acherontu, Kokitu arba Stiksu, „krantą“. Simbolinę upę, skiriančią gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų, turėjo ir kitos kultūros. Persikelti per šią upę galima tik mirusiųjų laivu, laikantis tam tikrų apeigų ir mokant už persikėlimą moneta keltininkui (gr. Charonui). Norint turėti vedlį, dažnai būdavo užmušamas šuo ir palaidojamas greta mirusiojo. Tuomet jam nereikėdavę vienam klajoti po nepažįstamas lankas. Tikėtina, kad laidojimo paprotys ir žinios apie didžiąsias olas suformavo požeminio mirusiųjų pasaulio (hebr. Šeolas, gr. Hadas, lot. Orkas, act. Miktlanas) simbolinį įvaizdį. Manyta, kad jis tamsus bei niūrus ir kai kada panašus į pragarą. Kartais, pvz., Šiaurės Amerikos indėnų gentyse, anapusinis pasaulis, neteikiant jam moralinės prasmės, būdavo nukeliamas į dangų arba tolimas lankas, kuriose gyvenimas būdavęs panašus į žemiškąjį.

Kultūrose, kuriose buvo tikima kelių sielų egzistavimu (Egipte, senovės Kinijoje), teigiama, kad viena siela, kuriai reikia aukų, lieka prie kapo, o antroji privalo aplankyti anapusinį pasaulį. Reinkarnaciją pripažįstančiose religijose egzistuoja tik vieta, kur laukiama naujo įsikūnijimo. Apreiškimo religijose, taip pat ir kai kuriuose kituose tikėjimuose (pvz., Egipte) pripažįstamas pomirtinis teismas, kuriame mirusiojo siela išteisinama arba pasmerkiama, priklausomai nuo jos žemiškojo gyvenimo. Jau antikos laikais paplitęs noras už žemiškus darbus gauti atpildą anapusiniame pasaulyje įkvėpė posakiais tapusius garsių piktadarių bausmių pragare įvaizdžius. Paminėtini šie: „Tantalo kančios“ (Lidijos karalius Tantalas metė dievams iššūkį, vaišindamas juos savo nužudyto sūnaus kūnu. Hade jis stovi iki smakro vandenyje, tačiau kenčia nenumaldomą troškulį, nes jam panorėjus atsigerti, vanduo nuslūgsta. Prieš Tantalo burną kabo puikūs vaisiai, tačiau vėjo gūsis juos nupučia, kai jis siekia jų nusiskinti. Jo bausmė pomirtiniame pasaulyje – nepasiekiama tai, kas, atrodo, yra arti), „Sizifo darbas“ (Korinto miesto statytojas Sizifas norėjo pergudrauti požemio dievą Hadą. Kaip bausmę už tai jis turi ridenti į kalną didžiulį akmenį, o šis viršūnėje ištrūksta iš jo rankų ir vėl rieda žemyn – visai bergždžias darbas), „danaidžių statinė“ (Argolidės krašto karaliaus Danajo dukterys nužudžiusios savo vyrus vestuvių naktį. Hade jos turi pilti vandenį į dugno neturinčią statinę – beprasmis darbas).

Katalikiškojoje Vidurio Europoje posakiu tapęs pomirtinio pasaulio įvaizdis yra skaistykla (purgatorium), kur apsivaloma nuo smulkių nuodėmių, kai „vargšės sielos“ kartais kenčia kančias. Gyviesiems užtarus, jos gali greičiau patekti į dangų, savo ruožtu jos turi galią padėti gyvenantiems žemėje. Liaudies mene skaistykla vaizduojama panaši į pragarą, o angelas po atgailos nusiveda sielas į dangų.

Sukurtas pomirtinio pasaulio įvaizdis apie Jėzų Kristų, kuris, ilsėdamasis oloje kaip karste, aplanko „pragaro prieangį“ (Šeolą), kad išvaduotų iš ten laukiančias biblinių pamaldžiųjų sielas. Apie tai pasakojama apokrifinėje Nikodemo evangelijoje:

„Buvo išgriauti vario vartai, sulaužytos geležies sijos ir prikalti grandinėmis mirusieji išvaduoti... Kaip žmogus čia įžengė dangiškasis Karalius, iš nušvito visos tamsaus pragaro pakampės... Atpirkėjas palaimino Adomą, paženklindamas jo kaktą kryžiaus ženklu. Tą patį jis padarė patriarchams, pranašams ir kankiniams. Po to jis su jais pakilo iš požemių pasaulio.“ Šis „anastasis“ vadinamas aktas dažnai vaizduojamas Rytų Bažnyčios paveiksluose.[1]

Šaltiniai

  1. Hans Biedermann. Naujasis simbolių žodynas. Mintis. Vilnius, 2002 m. 29–31 psl.